Filosofas Tomas Kiauka: „Feniksas“ – skausmingai gydantis filmas“

Visus metus veiksiančioje „Kino pavasario“ salėje rodomas filmas „Feniksas“ kiekvieną seansą sulaukia vis daugiau garbėjų. „Man – tai geriausias 2015 metų „Kino Pavasario“ filmas“, „Nereali filmo herojės vaidyba“, „Puiki pabaiga“ ir panašius komentarus palieka žiūrovai festivalio „Facebook“ paskyroje. O štai filmą „Kino pavasario“ salėje birželio 30 dieną 19.10 valandą pristatysiantis filosofas Tomas Kiauka pasidalijo ir išsamia dramos analize.

Kodėl žiūrime kino filmus? Ką aš pamatau, žiūrėdamas svetimus vaizdus, veidus, jų istorijas? Dažnai iš praeities, kurios jau kaip ir nebėra…

„Feniksas“ – naujausias ne tik Vokietijoje žymaus režisieriaus Christiano Petzoldo 2014 metų darbas, kurio iš pradžių nei Kanai, nei Venecija nenorėjo įtraukti į savo festivalines programas. Nenuostabu, nes temos iki šiol skausmingos: vokietis stato filmą apie Antrojo pasaulinio karo padarinius, apie likimus, susijusius su holokaustu, apie bandymą sugrįžti į gyvenimą po lagerio ir apie vokiečių pokario sociumą…

Pokario Berlynas, krūvos griuvėsių ir beveik užuodžiamas pasmerktos praeities ir dar neatėjusios ateities tvaikas. Ir iš lagerio sugrįžta dainininkė Neli (Nina Hoss), nebeturinti veido – jis, kaip ir Berlynas, sušaudytas karo. Neli trokšta susigrąžinti buvusį veidą ir buvusį gyvenimą, todėl ieško savo mylimojo – vyro pianisto Džonio (Ronald Zehrfeld). Po plastinės veido operacijos Neli kartoja: „Manęs nebėra…“ Veidą ji visgi atgauna, ir, sprendžiant iš to, kaip ją atpažįsta kiti, tokį patį ar bent jau labai panašų į buvusįjį. Tačiau ją atpažįsta ne visi: kavinėje „Feniksas“ padavėju dirbantis Neli vyras, išgąstingai pašauktas vardu, neatpažįsta savo žmonos. Jis įsitikinęs, kad ji nužudyta. Ir visgi Džonis reaguoja: pamačius žmoną primenančią moterį, jam kyla makabriška idėja. Štai čia ir prasideda filmo intriga: Neli jis pasiūlo suvaidinti pačią save. Tokiu būdu jie gausią jos palikimą, gerokai padidėjusį dėl kare visų nužudytų Neli giminių žydų. Taigi, Neli mokosi būti savimi – rašyti, vaikščioti, kalbėti, vilkėti suknelę ir pasidaryti makiažą. Kas čia vyksta?

Iš pradžių toks scenarijus atrodo neįtikimas – ar įmanoma neatpažinti savo žmonos, net jei plastinė veido operacija ir būtų kažką pakeitusi – iš balso, kvapo, judesių? Ir kaip pati Neli sutinka priimti tokį pasiūlymą ir nebando kaip nors įrodyti, kas ji yra iš tiesų? Tačiau būtent čia ir slypi filmo jėga. Neli keletą kartų pabando apreikšti save, tačiau nesėkmingai: Džonis nebeįgalus atpažinti, bet tai liečia ne išorę. O ir pati Neli trokšta ne tik susigrąžinti savo veidą, bet – kas yra žymiai svarbiau – pačią save, nes viskas, kas buvo jos tapatybė, sugriauta. Už tai ji įsijungia į žaidimą ir tarsi dėlioja save iš naujo. Iš naujo mokosi būti savimi. Tačiau ši dėlionė, siekianti atkurti praeitį, yra neįmanoma. Praeitis mirusi, santykiai su Džoniu, galimai ją išdavusiu gestapui – irgi. Jie abu – praeities šmėklos, be tapatybės, be tęstinumo, kurių sielos – kaip ir Berlyno gatvės – tik griuvėsiai. Džonio neįgalumas atpažinti savo žmoną – pradžioje toks neįtikimas, kuo toliau, tuo labiau atrodo dėsningas ir neišvengiamas: atpažinti Neli reikštų pripažinti savo išdavystę. Tai reikštų tuo pačiu pripažinti, kad pats sunaikinai viską, kas tau buvo brangiausia, kas buvo tavo gyvenimo turinys: regis, Džonis mylėjo Neli. Štai ką sako pats režisierius apie veikėjų vyro-žmonos „žaidimą“:

Psichoanalitikai teigia, kad išgyvenus traumą arba neurozę reikia ją pripažinti, o paskui pakartoti, kad galėtum ją ištrinti, pamiršti ir pasveikti. Džonis rūsyje suvokia savo išdavystę ir ją pakartoja, kad galėtų pamiršti. Neli žaidžia žaidimą, bet nenori žengti trečio žingsnio. Ji nori pripažinti, pakartoti ir grįžti į laikus prieš karą. Kai filmavome, aktoriai man sakė: ‚Mes elgiamės taip, kaip įsimylėjusi pora: rytais geriame kavą, jis kloja jos lovą, atneša jai sumuštinį, naktį jie eina pasivaikščioti, jis dovanoja batus ir suknelę… Tai fantomiškas požeminis meilės istorijos smūgis.“ Bet vyras tai daro, kad atsikratytų savo žmonos, o moteris – kad sugrąžintų savo kūnui gyvybę.

Filmo idėją Christianas Petzoldas kartu su bičiuliu scenaristu Harunu Farocki brandino daugiau nei 20 metų, o filmo pagrindu tapo Huberto Monteilheto 1961 m. romanas „Sugrįžimas iš pelenų“. Ch. Petzoldui įtakos padarė ir jo itin vertinamas Alfredo Hitchcocko filmas „Svaigulys“ („Vertigo“).

Kritikai, ypač vokiečių, filmą vertino prieštaringai. Jiems tai neišvengiamai istorinis filmas, keliantis neišvengiamą klausimą – ar iš viso įmanoma kurti tokius personažus kaip Neli? Ar moralu žiūrovui mėgautis meilės intrigomis, kai tai susiję su Aušvicu, su tragiškais galimai tavo artimųjų likimais?

Talentingai sukurtą filmą kiekvienas pamato savaip. Man „Feniksas“ – tai sunkios ligos ir skausmingo išgijimo istorija. Ligos, kurios vardas – meilė. Meilė kaip priklausomybė, kaip neįtikėtinas vilties gajumas, kaip paskutinis prasmės pažadas. Niaurus pokario kontekstas ir Aušvico tema – tik priemonės išryškinti triuškinantį praregėjimą: ko gero, kiekviename iš mūsų slepiasi išdavikas, nors budelio ir aukos vaidmenis dažniausiai renkamės ne patys.

„Feniksas“ – filmas be laimingos pabaigos, tačiau su išteisinančiu nuosprendžiu kiekvienam, kas žiūrėdamas suvokė ir savo metafizinę kaltę. Skausmingai gydantis filmas…

Birželio 30 dieną, 19.10 valandą, dramą „Feniksas“ pristatys filosofas Tomas Kiauka.

www.kinopavasaris.lt