Kai kalbam apie vandens filtrus, dažniausiai pirmas dalykas, kuris šauna į galvą – tai švaresnis, skanesnis vanduo, be kalkių ir kitų nemalonių priedų. Tiesa. Bet yra dar viena, kiek netikėta pusė, apie kurią retai kas susimąsto: vandens minkštinimo filtrai padeda ne tik mūsų vamzdžiams, bet ir… aplinkai. Ir ne, tai ne kažkoks rinkodaros triukas. Čia viskas labai logiška.
Pabandykim įsivaizduot – kiek kartų per metus valai ar keiti arbatinuką, nes jame vėl susikaupė kalkės? O skalbimo mašina? Boileris? Visi tie prietaisai dirba kur kas sunkiau, kai vandenyje gausu kalcio ir magnio. Jie ne tik greičiau genda, bet ir „ryja“ daugiau elektros. Taigi, naudojant minkštą vandenį, sumažėja energijos suvartojimas, o tuo pačiu – ir CO₂ išmetimai. O tai jau visai rimtas žingsnis aplinkos tausojimo link.
Mažiau energijos – mažesnis pėdsakas
Kai vanduo yra minkštesnis, prietaisai dirba efektyviau. Skalbyklė nebereikia papildomų skalavimo ciklų, boileriui nereikia papildomos energijos vandeniui sušildyti per kalkių sluoksnį, o indaplovė… tiesiog plauna, kaip priklauso. Kuo mažiau elektros sunaudojama – tuo mažiau jos reikia pagaminti. O kaip mes ją dažniausiai gaminam? Taip, vis dar dažnai iš iškastinio kuro.
Tai čia galima sakyti: filtrai – lyg mini elektrinės priešingybė. Nereikia jiems deginti nieko, kad duotų naudą. Tyliai ir ramiai mažina tavo CO₂ pėdsaką, net jei tu apie tai nė nesusimąstai.
Mažiau chemijos – daugiau šansų gamtai
Dar vienas pliusas – sumažėjęs poreikis naudoti agresyvius valiklius. Kuo daugiau kalkių, tuo dažniau trauki „kalcio naikintojus“ iš spintelės. Dauguma tų priemonių – agresyvūs chemikalai. Jie nuplaunami į kanalizaciją, o galiausiai pasiekia gamtą. Upes, ežerus, gruntinius vandenis.
Bet jei kalkių tiesiog nebėra? Viskas paprasčiau. Naudoji švelnesnius valiklius arba išvis apsieini be jų. Gal net pamiršti, kur laikai butelį su rūgštimi, skirta vandens nuosėdoms valyti. Aplinkai – tai aukso vertės.
Ilgesnis prietaisų gyvenimas – mažiau atliekų
Vandens minkštinimo filtrai prailgina prietaisų tarnavimo laiką. Tai ne šiaip sau šūkis. Kuo mažiau kalkių susikaupia ant kaitinimo elementų, tuo ilgiau tie daiktai tarnauja. O kai ilgiau tarnauja – jų nereikia taip dažnai keisti. O tai reiškia mažiau atliekų.
Pavyzdžiui, sugedęs boileris. Išmeti. Kažkur jis patenka į sąvartyną ar perdirbimą (jei pasisekė). Bet kiek reikėjo išteklių jam pagaminti? Metalo, plastiko, energijos. Visa tai – išgauta, atvežta, apdirbta. Ir staiga, viskas vėl iš naujo. O jei jis būtų veikęs dar papildomus 5 metus? Štai tau ir aplinkosaugos efektas.
Nematoma, bet tikra nauda
Daug kas galvoja, kad jei kažkas „nekrenta į akis“, tai ir naudos mažai. Bet vandens filtrai veikia tyliai, fone. Nepastebimi, kol jų nebelieka. Tik tada suvoki, kiek visko sugenda, kiek skalbimo miltelių vėl reikia berti dvigubai, o arbatinukas – vėl nešvarus.
Yra toks paradoksas: kuo mažiau jų pastebi, tuo geriau jie dirba. Ir tuo labiau taupo – tiek pinigus, tiek gamtos resursus. Toks tylus superherojus tavo virtuvės kampe.
O tai – kiek tai kainuoja?
Čia gali kilti labai žmogiškas klausimas: o tai ar verta? Juk vandens minkštinimo filtrai kainuoja. Bet paskaičiuok: kiek per metus sumoki už papildomą elektrą, chemiją, remontus? Plius, ta nauda gamtai – sunkiai įkainojama, bet labai tikra.
Net ir mažas veiksmas gali turėti didelį atgarsį. Jei visi mieste naudotų tokius filtrus, bendras energijos suvartojimas sumažėtų. O su juo – ir tarša. Gali atrodyti, kad tavo filtras nieko nepakeis. Bet jis keičia. Kiekvieną dieną.
