Medus gali atrodyti labai skirtingai. Viename stiklainyje jis būna skaidrus, skystas ir lengvai bėgantis nuo šaukšto, kitame – tirštas, grūdėtas ar net visiškai sukietėjęs. Dėl to neretai kyla klausimas: kuris medus geresnis? Ar kietas medus jau sugedo? O gal skystas medus yra šviežesnis ir kokybiškesnis? Iš tiesų medaus konsistencija priklauso nuo natūralių procesų, o sukietėjimas dažniausiai nėra gedimo požymis.
Pagrindinis procesas, dėl kurio medus kietėja, vadinamas kristalizacija. Tai natūralus reiškinys, kai meduje esantys cukrūs pradeda formuoti smulkius kristalus. Medų daugiausia sudaro gliukozė ir fruktozė, o jų santykis turi didelę įtaką tam, kaip greitai medus kristalizuosis. Jei meduje daugiau gliukozės, jis paprastai kietėja greičiau. Jei daugiau fruktozės, ilgiau išlieka skystas.
Dėl šios priežasties skirtingų rūšių medus elgiasi nevienodai. Pavyzdžiui, rapsų medus dažnai kristalizuojasi labai greitai ir tampa šviesus, tirštas, kartais beveik kreminis. Grikių ar miško medus gali kristalizuotis lėčiau, priklausomai nuo sudėties. Pievų medus gali būti įvairus, nes jame susimaišo daugelio augalų nektaras. Todėl vien pagal tai, ar medus skystas, ar kietas, negalima spręsti apie jo kokybę.
Labai svarbu suprasti, kad susikristalizavęs medus nėra sugedęs. Tai viena dažniausių klaidingų nuomonių. Natūralus medus laikui bėgant dažnai keičia tekstūrą, ir tai yra įprasta. Jis gali tapti smulkiai grūdėtas, stambiau kristalizuotas, kietesnis arba kremiškas. Tokį medų galima vartoti lygiai taip pat kaip skystą. Kai kuriems žmonėms kristalizuotas medus net patogesnis, nes nenubėga nuo duonos, lengviau tepasi ir mažiau varva.
Skystas medus taip pat nėra savaime geresnis. Kartais jis tiesiog šviežiai išsuktas, kartais priklauso rūšiai, kuri ilgiau nesikristalizuoja, o kartais gali būti pašildytas, kad vėl taptų skystas. Švelnus pašildymas nėra problema, jei jis atliekamas atsargiai, tačiau per didelė temperatūra gali sumažinti dalį jautresnių medaus savybių. Todėl, jei norisi suskystinti sukietėjusį medų namuose, geriausia tai daryti lėtai ir švelniai.
Paprasčiausias būdas suskystinti medų – įdėti stiklainį į šilto vandens vonelę. Vanduo neturėtų būti verdantis. Geriau rinktis maloniai šiltą temperatūrą ir leisti medui pamažu minkštėti. Nereikėtų medaus kaitinti tiesiogiai ant viryklės ar mikrobangų krosnelėje, nes taip lengva jį perkaitinti. Jei medų naudojate arbatai, taip pat geriau nedėti jo į ką tik užplikytą verdantį vandenį. Palaukite, kol gėrimas šiek tiek pravės.
Kartais žmonės įtaria, kad medus nenatūralus, jei jis ilgai išlieka skystas. Tačiau ir čia nereikėtų daryti skubotų išvadų. Kai kurios medaus rūšys natūraliai kristalizuojasi lėčiau. Be to, laikymo temperatūra taip pat turi reikšmės. Vėsesnėje aplinkoje kristalizacija gali vykti greičiau, o šiltesnėje – lėčiau. Vis dėlto labai aukšta temperatūra ilgalaikiam medaus laikymui nėra tinkama, nes gali prastinti jo kokybę.
Medaus tekstūrai įtakos turi ir tai, ar jis buvo specialiai kremuotas. Kremuotas medus – tai ne atskira rūšis, o tam tikru būdu apdorotas medus, kad jo kristalai būtų labai smulkūs, o tekstūra – švelni ir tepama. Toks medus dažnai patinka tiems, kurie nemėgsta stambių kristalų ar varvančio skysto medaus. Jei kremavimas atliktas tinkamai, tai nėra blogas dalykas. Tai tiesiog patogesnė medaus forma.
Svarbu atskirti natūralią kristalizaciją nuo tikro gedimo. Kristalizacija pakeičia tekstūrą, bet neturėtų suteikti medui nemalonaus kvapo ar skonio. Geras susikristalizavęs medus vis tiek kvepia maloniai, saldžiai, pagal savo rūšį. Jis gali būti kietas ar grūdėtas, bet neturi putoti, skleisti rūgštaus, alkoholį ar mieles primenančio kvapo.
Jei medaus paviršiuje atsiranda putų, daug burbuliukų, jis tampa keistai išsisluoksniavęs, suskystėjęs viršuje ir skleidžia rūgštų kvapą, tai jau gali būti rūgimo požymiai. Rūgimas dažniausiai susijęs su per dideliu drėgmės kiekiu. Taip gali nutikti, jei medus buvo per anksti išsuktas, laikytas nesandariai, drėgnoje aplinkoje arba į stiklainį nuolat patekdavo vandens nuo šaukšto. Toks medus jau nėra įprastai kokybiškas produktas.
Dėl to medaus laikymas yra labai svarbus. Medų reikėtų laikyti sandariai uždarytame stiklainyje, sausoje, tamsesnėje vietoje, toliau nuo viryklės, garų ir tiesioginės saulės. Jis neturėtų ilgai stovėti atidarytas, nes medus sugeria drėgmę iš aplinkos. Kabinti medų reikėtų tik švariu ir sausu šaukštu. Net mažos kasdienės klaidos ilgainiui gali pabloginti produkto kokybę.
Konsistencijos pasirinkimas dažnai yra skonio ir patogumo klausimas. Skystas medus patogus maišyti į gėrimus, padažus, marinatus ar desertus. Kristalizuotas medus patogesnis tepti ant duonos, dėti į košę ar valgyti su varške. Kremuotas medus tinka tiems, kurie nori švelnios tekstūros be stambių kristalų. Visos šios formos gali būti geros, jei medus kokybiškas ir tinkamai laikytas.
Todėl nereikėtų bijoti, jei medus po kurio laiko sukietėja. Dažniausiai tai natūralus procesas, o ne ženklas, kad produktą reikia išmesti. Priešingai, kristalizacija yra įprasta daugelio natūralaus medaus rūšių savybė. Vertinant medų svarbiau žiūrėti į kvapą, skonį, laikymo sąlygas ir tai, ar nėra rūgimo požymių.
Vienas medus skystas, kitas kietas todėl, kad skiriasi jų sudėtis, augalinė kilmė, laikymo temperatūra ir apdorojimo būdas. Abu variantai gali būti kokybiški. Svarbiausia nepainioti kristalizacijos su gedimu. Sukietėjęs, bet maloniai kvepiantis ir įprasto skonio medus dažniausiai yra visiškai tinkamas vartoti, o rūgštus kvapas, putos ar dujų burbuliukai jau turėtų kelti įtarimą.
Norint geriau suprasti, kada medaus pokyčiai yra natūralūs, o kada verta sunerimti, naudinga plačiau pasidomėti tema ar medus gali sugesti.
