Darbo apranga turi neįtikėtinai įdomią istoriją. Pirmą kartą aprengti visus darbininkus vienodais drabužiais buvo nuspręsta 1741 metais. Tuo metu visiems fabrikų darbininkams buvo išduota unifikuota apranga, o jos kaina, žinoma, buvo išskaičiuota iš jų atlyginimų. Nuo tada galima buvo lengvai atskirti, kuris žmogus dirbo pogrindinėje gamyklėlėje, o kuris – garbingoje manufaktūroje. O jei turėtume omenyje, kad tuo metu gerais drabužiais buvo laikomi tiesiog tvarkingi, nesuplyšę rūbai, galima tik įsivaizduoti kokį anturažą kūrė naujos, kokybiškai pagamintos uniformos. Žinoma, jos nepalengvino darbininkų gyvenimo, tačiau bent jau įnešė į jį šiek tiek tvarkos.
Visos sistemos, siekiančios nepriklausomybės ir saviorganizacijos, kuria tam tikras tik tai sistemai būdingas formas. Reikia pažymėti, kad kuo aukštesnis saviorganizacijos potencialas, tuo daugiau išorinių skiriamųjų ženklų ji įgauna. Šis dėsnis buvo atrastas kai tik žmonija pradėjo rodyti pirmus civilizacijos požymius. Tam, kad būtų pademonstruotas vienos ar kitos grupės išskirtinumas, reikėjo aprengti jas kitaip negu rengėsi visi. Taip atsirado darbo drabužiai. Jie triumfavo dar Senovės Romos laikais. Pradžioje nežymūs skiriamieji ženklai, vėliau – privaloma vienos ar kitos profesijos atributika. Taip atsirado ir pirmoji karių apranga. Senovėje skiriamaisiais drabužiais rengėsi ir vergai, besiverčiantys tam tikra veikla. Vadinasi, nuo seno darbo drabužiai buvo naudojami dviem tikslais: tai buvo būdas save identifikuoti ir galimybė keisti drabužius dėl asmeninės higienos.
Ilgainiui uniformos ir darbo drabužių sąvokos ėmė keisti savo prasmę ir egzistuoti nepriklausomai viena nuo kitos. Darbininkai ėmė dėvėti darbo drabužius, visi kiti – uniformas. Ir jei uniformos susilaukdavo bent minimalaus dizainerių dėmesio, tai darbinė apranga visai nerūpėjo kūrybiškam visuomenės sluoksniui. Paprasta striukė, sunkios kelnės iš pigių medžiagų – visa tai darė šią aprangą gėdinga ir netinkama dėvėti už darbo ribų.
Naujos tendencijos pasaulyje pradėjo naują uniformų ir darbo drabužių etapą. Jei ankščiau jie turėjo identifikuoti darbininką ir garantuoti jo asmeninę higieną, tai dabar prisidėjo trečia svarbi funkcija – bendrinimas. Tai įvyko dėl to, kad darbo apranga dabar susilaukia daug įmonių vadovų dėmesio. Įmonės ir organizacijos pradėjo išnaudoti šių drabužių savybę unifikuoti, disciplinuoti ir formuoti “vidinį turinį”. Drabužiai tampa svarbia darbininkų gyvenimo dalimi, tai lemia ir įvairios dizainerių iniciatyvos, siekiančios suderinti naudą ir grožį darbo drabužių kūrime.
Pasirodo, net paprasčiausia darbo apranga, skirta atlikti įvairiausios rūšies darbus gali būti patikima, patogi ir graži. Naujos medžiagos, dizainerių darbas pavertė šią drabužių rūšį labai patrauklia patiems darbininkams. Uniformų su skiriamaisiais įmonės ženklais naudojimas turi stiprų psichologinį užtaisą, tokia uniforma padidina asmeninės atsakomybės jausmą. Tai rodo ir įmonės statusą: jei įmonė sugeba aprūpinti savo darbininkus uniforma su įmonės simbolika, vadinasi ji yra patikima, nevienadienė įmonė.
You must be logged in to post a comment.